Apie kineziologiją

I. Pavlovas

I. Pavlovas

Ar žinojote, kad su žmogaus kūnu galime bendrauti ne tik žodžiu, gestais, panaudojant muziką ar kitas priemones? Gauti informaciją apie žmogaus kūno viduje vykstančius procesus mes galime ir panaudoję tokią struktūrą kaip žmogaus kūno raumenys. Žmogus turi virš 600 raumenų. Tai – labai didelė mūsų kūno masės dalis (apie 40 proc.).

Istorija: 19 a. pab. – 20 a. pr. visuotinio mokslo pakilimo metu pradėta nuodugniau tyrinėti įvairias žmogaus kūno struktūras bei funkcijas. Rusų fiziologas I. Pavlovas atlikdamas tyrimus su šunimis (tyrė sąlyginius ir nesąlyginius refleksus) vienas pirmųjų atrado skeleto skersaruožių raumenų ryšį su vidaus organais, kurį pavadino visceromotoriniu refleksu (pripūtus oro manžetę šuns skrandyje buvo pastebėti nevalingi užpakalinių kojų raumenų susitraukimai). Vėliau tai patvirtino ir kiti mokslininkai. Tai buvo naujos metodikos pradžia.

D. Goodhartas

D. Goodhartas

Šiuolaikinės kineziologijos istorija prasidėjo 20a. septintame dešimtmetyje, kai 1964 m. amer. gydytojas Džordžas Goodhartas panaudojo raumens testavimą savo klinikinėje praktikoje. Tai buvo didelio kelio pradžia. Dėl jos pritaikomumo įvairiose medicinos srityse ši metodika buvo pavadinta taikomąja kineziologija (Applied Kinesiology). Buvo atrasta daugybė ryšių bei sąsajų tarp atskirų kūno struktūrų, įvairių sistemų, biocheminių procesų. Didelė dalis Rytų medicinos buvo integruota į šią metodiką (refleksoterapija, penkių elementų sistema, pulso diagnostika ir kt.).

Taikomosios kineziologijos simbolis

Tarptautinis taikomosios kineziologijos simbolis geriausiai atspindi visas sudedamąsias, nuo kurių, pasak specialistų, priklauso žmogaus visapusiška sveikata. Sveikatos pagrindas – piramidė, dar vadinama triada. Šio lygiakraščio trikampio kraštines sudaro kartu susijungę žmogaus organizme vykstantys biocheminiai procesai, psichoemociniai procesai ir žmogaus kūno struktūrinė sandara. Jei nors viena iš „kraštinių“ sutrinka, deformuojasi, tai įtakoja ir likusias „kraštines“. Taigi, visi šie trys komponentai turi tiesioginę įtaką vienas kitam. Pavyzdžiui, skaudant kuriai nors kūno vietai mūsų nuotaika subjursta (emocijos), keičiasi mūsų kūno padėtis į palengvinančią skausmą (struktūra), o kraujyje vyksta biocheminiai uždegimą moduliuojantys procesai.

Taikomosios kineziologijos emblema sudaryta iš trikampio, kurio trys kraštinės yra: struktūra, biochemija bei emocijos. Kalbant apie struktūrinę dalį turima galvoje šias metodikas: chiropraktiką, kranialinė osteopatija, stomatognorinė sistema (TMJ sąn.), raumenų technikos, akupunktūra (refleksoterapija). Biochemiją sudaro: alopatija, fitoterapija, homeopatija, ortomolekulinė medicina, mityba, toksinės medžiagos, alergijų gydymas. Emocinę būseną galime įtakoti šiomis metodikomis: psichoterapija, Bacho esencijomis (aromaterapija), neurolingvistinis programavimas (NLP), homeopatija, ezoterika ir kt.
triada

Taikomoji kineziologija be minėtos triados taip pat akcentuoja į ratą susijungusias kitas svarbias organizmo struktūras:

N – nervų sistemą;

NL – neurolimfinę sistemą;

NV – neurovaskulinę (nervų – kraujagyslių) sistemą;

CSF – cerebrospinalinio skysčio (likvoro) cirkuliaciją;

AMC – akupunktūrinę meridianų sistemą.

Visos minėtos sistemos naudojamos diagnostikoje ir gydyme. Nustačius sutrikimą ar disfunkciją ieškoma, kuri sistema ir kodėl tai sukėlė. Pvz.: skaudant galvą viena iš priežasčių gali būti kraujotakos nepakankamumas vertebrobaziliariniame baseine, tačiau pagrindinė to priežastis gali būti kaklo slankstelių patologija, tarpslankstelinių angų siaurėjimas ir dėl to sutrikęs kraujo patekimas į smegenis. Taigi, svarbiausia rasti pirminę problemą. Tai padarius taikomos įvairios metodikos, skirtos jau minėtų sistemų korekcijai: manualinė terapija, medikamentinis gydymas, fitoterapija, kraniosakralinės technikos, mitybos korekcija ir kt.

Kad būtų aiškiau reikėtų pakalbėti apie taikomosios kineziologijos naudojamas priemones ir taikomus metodus. Pagrindinė priemonė – teisingas ir tikslus raumenų testavimas. Tai pagrindas, nes netiksliai ištestavus raumenis susidarome klaidingą procedūros algoritmą. Kitos galimos priemonės: magnetai, kamertonai, biocheminiai testų rinkiniai, nozodai, eteriniai aliejai, fitoterapiniai – alopatiniai preparatai, homeopatija, spalvų rinkiniai ir kt. Lokalizacija – probleminės zonos palietimas ranka arba magnetu. Provokacija – tai didelė procedūros sudedamoji dalis, kuria siekiama atskleisti pažeidimo vietą ir pobūdį. Ji gali būti: mechaninė (dirginamos tam tikros mechaninės struktūros pvz.: pritūpimai, lipimas laiptais, šuoliukai ir pan.); cheminė – įvairių biocheminių medžiagų uždėjimas ant paciento liežuvio, siekiant sudirginti skonio receptorius (pvz.: į burną įdedamas nedidelis kiekis maisto); emocinė – teigiamos/neigiamos mintys, vaizdiniai, afermacijos (malda).